Išvažiavom paatostogaut į kaimą pas senelį, prisikūriau planų, kaip eisiu rinkt žemuogių. Ir ne tik uogų, bet ir lapų. Čiobrelių ir kitų vaistinių augalų, kad ilgais žiemos vakarais turėtume gardžios arbatos, ne tik ligai gydyti. Bet ir šiaip išgert puodelį kvapnios arbatos, kuri primintų vasarą, žydinčias pievas. Ir kas yra pasakęs, kad žmogus planuoja, o Dievulis juokiasi. Taip ir man, lijo kas dien ir ne šiaip koks vasaros lietutis, po kuriuo samgu lakstyt. O toks, kad norisi sėdėt namie įsisukus į šiltą pledą.
Ištaikius vieną saulėtą rytą, nubėgau žemuogių. Pririnkau litrą, būčiau ir daugiau, bet ir kibirėlis buvo pilnas ir lietus jau vijo namo. Privalgius akimis trintų
Renie žemuogių, nutariau ir aš pabandyt. Žemuogės buvo drėgnos nuo lietaus, tai perrinkus ir paklojus ant popierinio rankšluosčio leidom joms apdžiūt. Tada sutryniau blenderiu ir sumaišiau ne su cukrumi, o su naminiu medumi. Proporcijų tiksliai nepasakysiu, nes dariau iš akies ir medaus dėjau tiek, kad būtų saldu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą